Lietuvių   English

Skirkite 2 procentus

 
 
Straipsniai

Mitai į kuriuos tenka atsakyti tėvams, pedagogams, mokslininkams, žurnalistams

1. MITAS. Ar tiesa, kad M. Montessori pedagogika buvo atrasta lavinti neįgalius vaikus? Ar ši pedagoginė sistema tinka sveikiems vaikams?

M.Montessori pirmoji Italijoje įgijusi gydytojos psichiatrės ir chirurgės diplomą. Jos pedagoginis talentas atsiskleidė, dirbant gydytoja su neįgaliais vaikais. Kai po dviejų metų pedagoginio  darbo šie vaikai pasiekė normaliųjų vaikų intelektinį ir socialinį lygį, M.Montessori svarstė, kas trukdo sveikųjų vaikų protinei brandai, nes normalaus intelekto vaikai blogiau išlaikė stojamuosius egzaminus į mokyklą, negu jos gydyti neįgalūs vaikai. Šios idėjos vedama M.Montessori atsisako gydytojos darbo, pakartotinai stoja į Romos universitetą, kuriame studijuoja pedagogikos ir psichologijos mokslus. Pabaigusi, visą gyvenimą pašvenčia sveikų vaikų ugdymui, naujos pedagoginės teorijos skleidimui, socialinio gyvenimo reformoms.

1907m. atidaryti pirmieji vaikų namai Romoje buvo iššūkis visai tuometinei Italijos švietimo sistemai. Ši pedagogika plito po įvairias pasaulio šalis. Šiandien gausu montesorinių ugdymo įstaigų skirtų ne tik ikimokyklinio amžiaus vaikams, bet ir pradinių mokyklų, licėjų, kurie susilaukia didelio visuomenės pripažinimo ir pasisekimo. Šios mokyklos vadinamos ateities mokyklomis.

2. MITAS. Ar tikrai Montessori darželiuose vaikams neleidžiama žaisti su žaislais, draudžiamos pasakos?

M.Montessori nedraudžia, bet aiškiai nurodo amžių, kada vaikas gali sąmoningai suprasti pasakų esmę, improvizuoti, kurti,vaidinti. Iki 5-kerių metų vaiko mąstymas remiasi konkrečiais, reliais vaizdiniais, jutiminio pasaulio suvokimu.  Jei skaitome, kad vilkas prarijo močiutę, vaikas nuoširdžiai tiki, kad iš tikrųjų taip yra.  Vienoje pasakoje sekama:“ boba nulėkė į vieną pusę, o galva į kitą“- įsivaizduokite, ką suvokia 3-ejų, 4-erių metų vaikas? Ikimokyklinio amžiaus vaikai neskiria realybės nuo tikrovės, nesupranta perkeltinės, alegorinės prasmės, metaforų grožio. Šis pajėgumas atsiranda apie penktus žmogaus gyvenimo metus. M.Montessori pedagoginėje teorijoje nurodoma, jog apie 5-tuosiu, 6-tuosius metus prasideda tikrasis pasakų skaitymo metas. Iki 5-erių rekomenduojami tikroviški apsakymai apie gamtą, apie relius gyvenimo įvykius ir t.t. Iki to laiko vaikui svarbiau tobulinti savo judesius, formuoti kalbinius gebėjimus, jausti artimųjų meilę.

3. MITAS. Ar gali vaikas iš paprastos mokyklos pereiti į montesorinę ir atvirkščiai?

Adaptaciją išgyvena kiekvienas žmogus: suaugęs pakeitęs darbą, butą, išvykęs į kitą šalį, vaikas, pradėjęs lankyti šokių būrelį, muzikos mokyklą, darželį,  pirmąją klasę. Manome, kad vaikai iš montesorinių ugdymo įstaigų patekę į kitą aplinką taip pat išgyvena šį laikotarpį. Mūsų vaikų problemos yra daugiau socialinio pobūdžio: tarpusavio santykiai su bendraamžiais, mokytojos elgsena, net gi kalbėsena, mokyklos tvarka ir t.t. Kita vertus, pats pedagogas turi prisitaikyti prie montesorinio vaiko: žiniomis jie dažnai būna praaugę bendraamžius(tai sukelia mokytojai problemų), jie savarankiški, laisvai geba reikšti mintis, užduoda daug klausimų. Manome, jog vaikai gali ir iš paprastos mokyklos pereiti į montesorinę ir atvirkščiai. Tai priklauso nuo šeimos, nuo pedagogų, nuo visos ugdymo įstaigos tvarkos bei psichologinės atmosferos.

4. MITAS. Ar montesorinėse grupėse vaikai  yra mišraus amžiaus ir ar toks komplektavimas naudingas vaikams?

Mišraus amžiaus grupėje atsiranda daugiau bendravimo galimybių, vaikai mažiau konkuruoja tarpusavyje. Jaunesni mokosi  iš vyresnių ir greičiau įgyja ikimokykliniame amžiuje būtinas kompetencijas, o vyresni padeda jaunesniems, mokosi užjausti, jaučiasi svarbūs ir reikalingi. Taip susiformuoja bendruomeniniai santykiai, vaikai tampa drausmingi, paklusnūs. Mišraus amžiaus grupėse ugdymas individualizuotas: kiekvienas veikia ir gyvena pagal savo poreikius ir galimybes, išvengiama tiesioginio mokymo netinkamo ikimokyklinio amžiaus vaikams. Tokiu būdu socialinės kompetencijos ugdymui galime  skirti didesnį dėmesį nei vieno amžiaus vaikų grupėje. Kita vertus, broliai ir seserys gali būti vienoje grupėje. Ši prigimtinė žmogaus teisė – būti drauge su savo šeimos nariais – didina vaikų motyvaciją ugdytis, pasitikėti savo jėgomis, įgyti asmenybines vertybes.

 

 

Gyvenimo praktikos pratimai – vaiko kultūros dalis

            Gyvenimo praktikos pratimai M.Montessori pedagogikoje – viena iš ugdymo turinio dalių. Vaikų grupėje šie pratimai sudaro atskirą erdvę, kurioje vaikai gali atlikti visus tuos pačius darbus, kuriuos mes, suaugę, atliekame kasdieniniame gyvenime. Tai rankų plovimo, lyginimo, šlavimo, rūbų skalbimo ir kt. buitiniai darbai. Kita vertus, vaiko ir suaugusiojo gyvenimo praktikos pratimų  galutinis tikslas skirtingas: vaikas dirba tam, kad tobulėtų, suaugęs siekia materialaus rezultato. Pvz. Indus plauna dėl to, kad būtų švarūs, tuo tarpu vaikas plauna, švarius indus ir niekada neklausia kodėl jis tai atlieka. Vaikas, atlikdamas gyvenimo praktikos pratimus prasmingai “ gyvena ‘: lavina savo kūno sąnarius bei raumenis, koordinuoja judesius, mokosi koncentruoti dėmesį, ugdo valią. Gyvenimo praktikos pratimai – erdvė, kurioje daugiausia sutinkame kūno kultūros elementų. M.Montessori pedagoginėje teorijoje kūno kultūra svarbi ugdymo turinio dalis ir yra integruojama į atskirų turinio dalių struktūras. Ši samprata skiriasi nuo tradicinės kūno kultūros sampratos. Tradiciškai kūno kultūra suprantama kaip „kolektyvi raumenų drausmė“, kurios tikslas priversti daryti tam tikrus judesius, klausant komandos. Dažniausiai šie pratimai atliekami specialios paskirties patalpose – salėse, ar lauko aikštelėse. M.Montessori  judesio lavinimo teorijoje laikomi tokie kūno kultūros pratimai, kurie padeda lavėti fiziologiniams judesiams (ėjimui, šokinėjimui, bėgimui ), kurie koreguoja laikyseną, lavina smulkiąją motoriką, skatina intelekto raidą. Šiems pratimams atlikti ne būtinos atskiros patalpos. Juos vaikai natūraliai atlieka grupėje, dirbdami įvairius darbus.

            Skiriame pagrindinius gyvenimo praktikos pratimų ugdymo tikslus:

Vaikai tampa savarankiški: šios veiklos metu susiformuoja įgūdžiai, padedantys vaikui tapti savarankišku. „Padėk man viską atlikti pačiam“- taip išreiškiamas savarankiškumo siekis.

Ugdomas kultūrinis sąmoningumas : kiekvienoje šalyje šie pratimai yra skirtingi.: maisto gaminimas, etiketo elementai,, buitiniai daiktai ir kt. suteikia darbams unikalumą bei išskirtinumą. Dirbdami  gyvenimo praktikos pratimų darbus,  vaikai sužino apie savo šalį, kilmę, kultūrą. Atsiranda tautinio priklausomumo pojūtis.

Padeda vaikui socialiai prisitaikyti :  įgyja supratimą apie kitų  žmonių poreikius, ugdosi atsakomybės bei pagalbos kitiems jausmą.

Išmoksta pažinti save: atsiranda pasitikėjimas savimi , susiformuoja savigarba.

Harmonizuoja kūno judesius: atlikdamas buitinius darbus, tobulina judesius, lavina rankos akies koordinaciją, erdvinį suvokimą, tobulina pusiausvyrą.

Nors gyvenimo praktikos pratimai kiekvienoje šalyje skirtingi, tačiau juos jungia  bendra jungtis – kultūra, kurioje vaikas gyvena. Tai vaiko kultūros dalis, kuri sietina su asmenybiniais klodais.

           

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 
 
VŠĮ "Montessori metodo centras" Jovaro g. 6, Vilnius. Tel.:/faks.: 8 (5) 2332929 El. paštas: montessoricentras@gmail.com